Tūkstantmetė permaininga Lietuvos istorija iki šių dienų mums yra išsaugojusi labai įvairialypį palikimą. Tad mūsų šalis, pirmoji iš valstybingumą atkūrusių Baltijos valstybių, 1992 m. prisijungė prie Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos. Jau beveik 10 metų Lietuva dalyvauja Europos paveldo dienose (EPD), kasmet pasiūlydama vis kitas turtingo paveldo sritis.
 
Lietuvoje yra labai gražus mūrinės architektūros – gotikos, klasicizmo ir ypač baroko paveldas. Puikūs šio stiliaus statiniai yra bažnyčios, vienuolynai (kartu su bažnyčiomis – per 900), didikų rūmai, dvarai (per 600). Architektai, kūrybiškai taikydami Pietų ir Vakarų Europos stilius, sukūrė žinomas lietuviškojo baroko bei lietuviškojo klasicizmo mokyklas. Lietuvoje rengiamos kultūrinės koncertinės programos „Baroko kelias“, „Vienuolynų kelias“.
 
Šalyje yra apie 30 miestų ir gyvenviečių, kuriems per 750 metų, su išlikusias didesniais ar mažesniais senamiesčiais. Kai kuriuose senamiesčiuose išsaugotos ir kitų tikėjimų šventovės – be daugybės cerkvių, dar ir protestantų bažnyčios, žydų sinagogos, karaimų bei totorių šventovės. Lietuvoje yra 10 įvairaus laikotarpio, paskirties ir stiliaus pilių; keletas unikalių gynybinių įtvirtinimų bei apie 1000 piliakalnių.
 
Viena iš trapiausių paveldo sričių yra medinė ir medinė mažoji architektūra. Aukštaitijoje, Dzūkijoje bei Žemaitijoje dar yra keliolika gyvų etnografinių, XVI-XVII a. įsikūrusių kaimų, kuriuose dar gyvi ir senieji amatai – medžio drožyba ir pynimas iš vytelių ar skiedrų, paprastoji ir juodoji keramika, kalvystė, audimas, juostų audimas ar rišimas. Vilniaus apylinkėse iš sausų gėlių ir sudžiovintų žolynų pinamos unikalios fantastinio grožio verbos. Namudinės gamybos dirbinių, kartais – tikrų liaudies meno kūrinių galima pamatyti ar įsigyti vis labiau atgyjančiose amatų mugėse ar gyvosiose amatų dienose. Neabejotinai seniausia Lietuvoje yra jau per 400 metų Vilniuje vykstanti Kaziuko mugė.
 
Medžio drožyba Lietuvoje turi senas tradicijas: iki šių dienų yra išlikę nuostabių kryždirbystės kūrinių – kryžių, koplytėlių, stogastulpių, šventųjų skulptūrų, meistriškais medžio raižiniais puoštų kulto bei buitinių baldų. Dabartinių medžio drožėjų kūrinių herojų ratas daug platesnis – tai ir baltų dievai, ir mitologinės būtybės, ir komiški veikėjai.
 
Nepaprastai turtingas ir savitas yra lietuvių nematerialusis kultūrinis paveldas – senovinės dainos, giesmės, raudos, o sutartinės – tai pasaulio liaudies muzikos unikumas; pasakojimai, sakmės, legendos; šokiai; baltų švenčių apeiginiai ritualai. Šalyje apie 800 folkloro ansamblių, dažni vietiniai bei tarptautiniai folkloro festivaliai.
 
Ir dabar dar Dzūkijoje per vestuves dainuojamos proginės ir apeiginės dainos; per laidotuves - giedamos raudos. Daug senovinių dainų skamba, atliekami pagoniškieji vandens, ugnies ir žolynų ritualai per Rasų arba Kupolinės šventę (krikščioniškosios Joninės). Labai linksmai švenčiamos Užgavėnės: daug kartų valgoma -ypač blynų, o mitiniais ir komiškais personažais persirengusieji triukšmingai „varo žiemą iš kiemo“. Kitos tradicinės šventės – Velykos, Kalėdos, Naujieji metai; tradicine tampa ir Klaipėdoje nuo 1934 m. paskutinįjį liepos savaitgalį švenčiama Jūros šventė.
 
Lietuvoje kiekvienas regionas yra išsaugojęs ir savitus tradicinius valgius. Aukštaičiai yra miltinių ir gėlųjų vandenų žuvies patiekalų specialistai, - jų kulinarinis paveldas yra Europos kulinarinio paveldo narys. Žemaičiai ruošia puikius valgius iš bulvių, kitų daržovių, pieno produktų. Suvalkiečių niekas nėra pralenkęs gaminant rūkytus mėsos gaminius. Dzūkai – miško gėrybių patiekalų bei pyragų meistrai. Pikantiškiausios rūkytos žuvys – Mažojoje Lietuvoje abipus Kuršių marių. Bet visai Lietuvai bendra yra juoda ruginė duona. Senais laikais buvęs proginis gėrimas alus, šiandien yra labai populiarus. Šalyje yra apie 80 mažų ir didelių alaus daryklų. Kai kurios šviesaus alaus rūšys jau keleri metai pripažįstamos geriausiomis pasaulyje.
 
Specifinis yra sovietinio laikotarpio paveldas, kuris akivaizdžiausiai atsispindi architektūroje ir kituose statiniuose. Įspūdinga to laikotarpio skulptūrų kolekcija eksponuojama Grūto parke; sovietinę galybę iliustruoja Plokštinės požeminė raketinė bazė (Žemaitijos NP). Genocidų aukų muziejuje (KGB muziejus) – baisiausias sovietizacijos laikotarpis. Valstybiniame Vilniaus Gaono Žydų muziejuje – ilgaamžės žydų istorijos Lietuvoje atspindžiai, žydų genocidas II pasaulinio karo metais.
 
Lietuviai nuo seno gerbė medžius ir gamtą. Šalyje gražiausiose etnoregionų vietose, kur didžiausios istorinių vertybių sankaupos, įkurti nacionaliniai Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos nacionaliniai parkai (NP). Ypač išskirtinio grožio gamtą saugo Kuršių nerijos NP, o Trakų istoriniame NP didžiausia Centrinėje ir Rytų Europoje Salos pilis bei daugiaamžis Trakų miestelis gražiai prisiderinę prie ežerų labirinto ir krantų reljefo. Pirmosios Lietuvos sostinės teritorija - Kernavės piliakalnių kompleksas paskelbtas valstybiniu kultūriniu rezervatu. Be to, šalyje dar yra 30 regioninių parkų bei 48 valstybiniai ir 101 savivaldybių kraštovaizdžio draustiniai; per 400 valstybinės reikšmės gamtos paveldo objektų. Gražiausi ir unikaliausi Lietuvos gamtos saugomi plotai užima daugiau kaip 12 proc. visos šalies teritorijos.
 
-2°