ANT VAIŠIŲ STALO – NAMINĖ DUONA IR SŪRIS
 
Lietuviška duona – nuo neatmenamų laikų lietuvių gerbiama ir branginama. Dar akmens amžiuje ji buvo žinoma kaip kasdieninis maistas, o ir šiandien be duonos lietuviai nė dienos neapsieina. Pagal senuosius lietuviškus receptus duona kepama ir namuose, ir didžiulėse kepyklose parduotuvėms. Tačiau vis dėlto skaniausia krosnyje iškepta duona – ji ypač skaniai kvepia, o kiekvienas kąsnis pilnas nepaprasto skonio. O prie naminės duonos dažna lietuvių šeimininkė pasiūlo ir rankų darbo balto lietuviško sūrio paragauti. Tokio prašmatnaus derinio jokioje kitoje pasaulio šalyje ant vaišių stalo nepamatysite.
 
Lietuviams duona – svarbiausių gyvenimo akimirkų palydovė
Duona Lietuvoje yra ne tik kasdieninis, bet ir visų didžiųjų gyvenimo švenčių patiekalas. Iki šiol, kad gyvenimas dosnus būtų, įprasta krosnyje keptą naminį duonos kepalą per vestuves jauniesiems dovanoti. Juodos duonos gauna ir į naujus namus įsikėlę, kad jos čia niekada netrūktų. Su duona, kokios jokiame kitame pasaulio kampelyje nerasite, pasitinkami ir garbingi Lietuvos svečiai – patiekus ant lininio rankšluosčio duodama jos ragauti, linkint, kad gerai sektųsi.
Duona lietuviams yra labai brangi, laikoma šventa. Vaikai nuo pat mažumės mokomi, kad jei duonelė netyčia ant žemės nukrito, ją ne tik pakelti, bet ir pabučiuoti reikia – taip atsiprašyti. Ir išmesti duonos negalima, kiek pasenusi ji atiduodama gyvuliams, sutrupinama paukščiams.
 
 
 
Išsikepkite lietuviškos duonelės patys
Jei jau susidomėjote stebuklingu lietuviškos duonos receptu, kviečiame atvažiuoti ir patiems pamėginti jos išsikepti. Pirmiausia sužinosite apie duonos kelią nuo sėjos iki tešlos užmaišymo ir pašovimo į krosnį, išmoksite atskirti grūdus, iš kurių ji kepama, išgirsite apie duonos kepimo tradicijas ir papročius, pamatysite senovinius buities rakandus, kuriais buvo malami, pjaunami ir kuliami rugiai. O kai pakankamai žinių prikaupsite – pasiraitokite rankoves, užsiriškite prijuostę ir kibę į darbą formuokite savo duonos kepalėlį.
Žinoma, sudėtingą ir netrumpą duonos kepimo procesą galite stebėti ir iš šalies, jame nedalyvaudami. Pamatysite, kaip lietuvių šeimininkė iš pradžių 2–2,5 valandos kaitina krosnį, sudegindama du glėbius malkų, o šiai pasikūrenus – su pušine šluota iššluoja žarijas. Tuomet, iš kelias valandas minkytos tešlos formuoja duonos kepaliukus ir padėjus juos ant ližės šauna į krosnį. Iškepusi duonelė atsargiai nuplaunama, o jos plutelė aptepama lašinukais, aliejumi ar išplaktu kiaušiniu.
 
Sūrį suspaust – nesunku, o skonis – pasakiškas
Prie šviežios juodos duonos labai tinka ką tik suspaustas varškės sūris. Gardžiais pieno produktais Lietuva garsėja nuo seno, o baltas lietuviškas sūris – ypatingas, nes tokio niekur kitur net ir labai norėdami negausite. Jis gaminamas iš rauginto pieno – jį pašildžius, sutraukiama varškė, kuri dedama į trikampius sūrmaišius ir su specialiu sūrspaudžiu paslegiama. Šeimininkės baltus gardėsius kartais kmynais, aguonomis pagardina, beveik visada pasūdo – taip jie įgauna dar daugiau skonio. Baltas sūris ne tik su namine duona valgomas, bet ir su medumi, įvairiausių uogų uogiene. O jei šeimyna viso nesuvalgo, sūrį sudžiovina – tai gana neįprastas, bet išties puikus užkandis.
 
Šviežią ar džiovintą varškės sūrį, medaus stiklainėlį, naminės duonos ir uogienių galėsite nusipirkti ūkininkų turgeliuose, paragauti – užsukę pas vaišingus Lietuvos kaimų žmones.