Aukštaitija
Mūsų šalies rytuose, kur kyla ir leidžiasi spalvotos kalvos, kur žaliuoja miškai, vingiuoja upės ir išsiilgusius ramybės vilioja ežerai, plyti Aukštaitija. Tai – pats didžiausias ir įvairiausias etnografinis regionas, kuriam pažinti dienos neužtenka. Jis toks skirtingas, toks įvairus, kad išsiruošęs į kelią ir stabtelėjęs pas svetingus aukštaičius gali čia užtrukti.
Aukštaitija. Žmonės ir kultūra
Per aukštaičių žemes šimtus metų keliavo įvairiausių tautybių ir kultūrų žmonės. Kiekvienas čia paliko savo pėdsaką, savo kultūros dalelę. Poetiškos, meniškos sielos Aukštaitijos žmonės garsėja darbštumu ir išradingumu. Kad ir ką darytų – paimtų medžio šaką ar molio gabalą, išlaužtų žilvičio vytelę ar ištrauktų iš krepšio siūlų kamuolį. Jie drožia, lipdo, pina, mezga. Darbas jų rankose skamba lygiai taip, kaip ir daina. Aukštaičių per amžius išsaugotos ir vis dar dainuojamos archajiškos daugiabalsės sutartinės įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Aukštaitija. Maistas
Aukštaitijoje lengva nuklysti alaus keliu. Šio gėrimo tradicijos regione, ypač Panevėžio, Biržų ir Pasvalio rajonuose, – senos, menančios dvarų laikus. Taigi nenustebkite, jei prie pietų jums čia pirmiausia pasiūlys... alaus. O prie alaus – ko tik širdis geidžia. Žemės Aukštaitijoje geros, ūkininkai visais laikais buvo stiprūs ir turtingi – štai, kodėl didžiausio Lietuvos etninio regiono virtuvė tokia įvairi ir žadanti įdomiausius skonių derinius. Na, ar kada ragavote miltinių virtinukų su varške ir lašinukais? O gal valgėte su mėlynėmis? Arba su kopūstais ir grybais rudenį? Neragavote? Tuomet važiuokit ir sėskit prie stalo Aukštaitijoje.
Aukštaitija. Ką veikti
Pasimaudyti giliausiame Lietuvos ežere ir perplaukti patį ilgiausią. Užlipti ant piliakalnių, kurių šiame regione – nesuskaičiuojama galybė, pasiekti kosminę stotį primenančią observatoriją ir naktį praleisti su žvaigždėmis. Nusigauti iki didžiosios girios ir tyliai ištyrinėti jos takus, pilnus paukščių ir žvėrių garsų, o iš jos išėjus apžiūrėti viduramžių pilį primenančią fantastišką bažnyčią. Jei dar liks jėgų – būtinai apkabinti tūkstantmečius stovintį ąžuolą, jis suteiks jėgų tolesnei atradimų ir stebuklingų vaizdų kupinai kelionei po ne mažiau nei gamta įspūdingus Aukštaitijos miestus. Ar galime pašnibždėti? Važiuokit siauruku.Pasimaudyti giliausiame Lietuvos ežere ir perplaukti patį ilgiausią. Užlipti ant piliakalnių, kurių šiame regione – nesuskaičiuojama galybė, pasiekti kosminę stotį primenančią observatoriją ir naktį praleisti su žvaigždėmis. Nusigauti iki didžiosios girios ir tyliai ištyrinėti jos takus, pilnus paukščių ir žvėrių garsų, o iš jos išėjus apžiūrėti viduramžių pilį primenančią fantastišką bažnyčią. Jei dar liks jėgų – būtinai apkabinti tūkstantmečius stovintį ąžuolą, jis suteiks jėgų tolesnei atradimų ir stebuklingų vaizdų kupinai kelionei po ne mažiau nei gamta įspūdingus Aukštaitijos miestus. Ar galime pašnibždėti? Važiuokit siauruku.