Jie yra Lietuva

Per visą ilgą savo istoriją Lietuva ne kartą atsidūrė kryžkelėje. Kiekvienas karas, suirutė, okupacija palikdavo tuščias sienas, daugybė meno kūrinių buvo išgrobstyta, nacionalizuota, pasisavinta, iškeliavo į kitas šalis. Jei ne tie įvykiai, mūsų valstybėje sukauptos meno vertybės nenusileistų toms, kurias šiandien galime pamatyti didžiausiuose pasaulio muziejuose. Tačiau praeitis telieka praeitimi – mes didžiuojamės tuo, kad lietuvių menininkų pavardės garsiai skamba pasaulinėse šiuolaikinio meno erdvėse.

Muzika yra mūsų kraujyje. Ji išsilieja įvairiausiomis formomis – šiandien ir anuomet, kai lietuviai derindavo vieną balsą prie kito ir sutartinėmis lengvindavo bėgančias dienas. Senaisiais laikais mes turėjome savo karo dainas, raudas per laidotuves, rudenį dainuodavome vienas, ilgais žiemos vakarais – kitas, o vasaromis laukuose sklęsdavo trečios. Šiandien lietuviškos sutartinės studijuojamos pasaulio universitetuose, mūsų dainų šventes UNESCO paskelbė žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, mūsų džiazo muzikantai laukiami garsiausiose pasaulio salėse, klasikinės muzikos atlikėjai – žinomiausiuose orkestruose, operos dainininkai – prestižinėse scenose. Net mūsų kalboje, gerai įsiklausius, galima išgristi melodiją.

Ar galite patikėti, kad buvo laikas, kai bilietų į geriausius Lietuvos teatro režisierių spektaklius tekdavo laukti per naktį, eilėje? Iki Nepriklausomybės lietuviškas teatras ir kinas menininkams buvo viena iš galimybių kalbėti apie situacijas ir įvykius, apie kuriuos kalbėti buvo draudžiama. Teatro ir kino bohema visada šaukė laisvę. Šiandien niekas nepasikeitė: kūrėjai kino ekranuose ir teatro scenoje į dienos šviesą traukia ne mažiau jaudinančias temas ir istorijas.

Mes mėgstame skaityti. Ir nors pasaulį užkariauja elektroninės knygos, mielai verčiame popierinių lapus, daugybę jų leidžiame ir ne mažiau rašome. 
Pavasarį pradedame Vilniaus knygų mugėje – prie durų išsirikiuoja ilgiausios eilės. O ir vasaros be knygos rankose prie jūros ar ežero neįsivaizduojame. Romantizuojame senuosius Lietuvos rašytojus ir entuziastingai priimame jaunąją kartą. Būtent jaunieji savo kūriniais tampa įdomūs ir mums, skaitantiems lietuviškai, ir pasauliui – kasmet į kitas kalbas išverčiama kelios dešimtys lietuvių parašytų knygų. 

Lietuvos fotografijos tradicijos – labai senos, gal todėl mažos mūsų šalies fotografai skina pergales didžiuosiuose pasaulio fotografijos konkursuose. 
1839 metų vasarą, praėjus vos keletui mėnesių, kai pasauliui paskelbta apie fotografijos išradimą, netoli Vilniaus buvo padaryta pirmoji lietuviška nuotrauka. Joje užfiksuoti Verkių rūmai. Dar po šešerių Vilniuje atidaryta pirmoji fotografijos ateljė. Nuėjusi ilgą kelią, fotografija lietuviams visada buvo būdas apie savo jausmus, nostalgiją ir meilę savo šaliai kalbėti vaizdais. 
Šiandien Lietuvos fotografai turi savo metraštį, kasmet rengiami geriausių fotografų apdovanojimai.

Kosmose skriejantys lietuviški palydovai, lietuviški lazeriai, naudojami moderniausiose pasaulio tyrimų laboratorijose, robotai ir inovatyvios informacinės technologijos, biotechnologijos ir atradimai medicinoje. Mokslo centruose pasaulyje kartu su talentingiausiais planetos mokslininkais darbuojasi ir lietuviai fizikai, inžinieriai, informacinių technologijų specialistai, biologai, medikai. Išsibarstę po visa pasaulį, jie vis dėlto lieka mūsų visų Lietuva.

Jei lietuviams reikėtų išrinkti populiariausią sporto šaką, neabejotinai tai būtų krepšinis. Visi mes esame krepšinio treneriai ir teisėjai. Dar mes žaidžiame ledo ritulį, bėgame maratonus, mūsų šalyje gyvena stipriausias ir ištvermingiausias pasaulio žmogus. Lietuviai kopia į kalnus, lekia Dakaro ralyje, ieško nepramintų takų Antarktidoje ir augina auksines žuveles, kurios laimi medalius olimpiniuose bei pasaulio baseinuose.