Kur yra Lietuva?

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą garsus mūsų geografas ir keliautojas Kazys Pakštas buvo iškėlęs Baltoskandijos konfederacijos idėją. Į vieną jis norėjo sujungti Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją ir Daniją. Septynias aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusias valstybes geografas įsivaizdavo tarsi vieną itin patvarų ir stabilų Šiaurės šalių bloką.

1992 metais Jungtinės Tautos nepriklausomybę atgavusią Lietuvą priskyrė prie Šiaurės šalių grupės. Lietuva geografiškai yra Šiaurės Europos valstybė – tai nustatyta Jungtinių Tautų geografiniame Pasaulio regionų ir valstybių suskirstyme. Tą patį teigia ir mūsų šalies istorija: esame susiję su Šiaurės šalimis karuose, prekybos keliuose, Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza gimęs Švedijoje, Šiaurės šalys pirmosios pripažino mūsų nepriklausomybę, atidarė čia savo atstovybes, rėmė mūsų demokratiją ir pilietinės visuomenės plėtrą. Šiandien Lietuvoje dominuoja skandinaviškas kapitalas, o Baltijos Asamblėja ir Baltijos Ministrų Taryba palaiko itin glaudžius ryšius su Šiaurės šalių institucijomis.

Per Baltijos jūrą nuo Lietuvos iki Švedijos yra vos 200 kilometrų. Lietuviai juos įveikia keltais, jachtomis ir netgi burlentėmis. 2007 metais Baltiją perplaukęs, Gotlando saloje išlipo pasaulio ultratriatlono čempionas lietuvis Vidmantas Urbonas.

Gyvename prie jūros. Ir visai nesvarbu, kad dažniau ji būna šalta nei šilta, be Baltijos nei savęs, nei Lietuvos neįsivaizduojame.

Mūsų jūra graži, bet atšiauri – pakrantes neretai drumsčia vakarų ir šiaurės vėjai, jos bangos stiprios ir kartais – pavojingos. Tačiau rami ji – nepaprasto grožio, o purpuru nusidažę saulėlydžiai prie jos – tarsi nuostabūs atvirukai su įrašytu ramybės linkėjimu. Išlikę pasakojimų, kad pirmaisiais mūsų eros metais Baltijos jūrą pasiekdavo senovės romėnai, ieškantys pirkti gintaro. Tik Baltijos jūros pavadinimo anuomet nė kvapo nebuvę, įprastas jis tapo nuo XVI amžiaus.

Šiandien Baltijos jūra – žvejų, užkietėjusių buriuotojų ir kruizinių laivų mėgstama vieta. Kruiziniais laivais atvykusiems turistams turime ką parodyti: bene didžiausias Europoje slenkančio smėlio kopas, UNESCO saugomą Kuršių nerijos nacionalinį parką, idilišką ramybę, nepaprastą gamtos ir žmogaus dermę.

Prie jūros mes ilsimės, rengiame tradicinę Jūros šventę, burinių laivų regatas, jachtų lenktynes, muzikos festivalius. O kartais – tiesiog būname. Kad pajustume baltą ir švelnų Baltijos smėlį tarp pirštų, rastume jos išmestą gintaro gabalėlį ir pagalvotume apie laiko tėkmę.

Iš visų legendų, kuriose minima Lietuvos sostinė Vilnius, mes patys labiausiai mėgstame tą, kuri pasakoja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapną apie šimtais balsų staugiantį geležinį vilką. Šiandien jau niekas neišsiaiškins, ar tikrai kunigaikščio sapne pasirodęs vilkas reiškė raginimą įkurti Vilniaus miestą, bet įrodymą, kad Gediminas į Vilnių iš Europos kvietė pirklius, karius, amatininkus ir dvasininkus, turime neginčijamą. Kaimynai latviai išsaugojo kunigaikščio Gedimino 1323 metais lotyniškai rašytą laišką. Tai pirmasis šaltinis, kuriame juodu ant balto parašytas Vilniaus vardas.

Bėgantis laikas tradicijų nepakeitė, mažai keitėsi ir nuostabus, prie Vilnios upės pastatytas, baltomis bažnyčiomis, raudonais namų stogais garsėjantis, į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą įrašytas istorinis Vilniaus centras.

Per amžius mūsų sostinėje susidurdavo Rytų ir Vakarų kultūros. Istoriniai miesto pastatai žavi skirtinga stilistika: čia susitinka gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo detalės. Siauros Senamiesčio gatvelės ir erdvios, šviesios aikštės – Vilnius niekuomet nesikratė svetimos kultūros įtakos. Atvirkščiai – gerbė ir mielai ja puošėsi.

Šiandien mūsų sostinė – modernus, šiuolaikiškas, bet kartu jaukus ir svetingas miestas, pilnas kultūros bei kūrybos. Tai miestas, kuriame kalba skulptūros, groja muzika, kvepia geru maistu ir nuotykiais. Į Vilniaus centrą gali atplaukti valtimi, nuo pievelės pakilti oro balionu, pavasarį miške vidury miesto prisiskinti žibuoklių ar skaičiuoti žvaigždes užkilęs į tą patį kalną, ant kurio kaukė geležinis vilkas.

Kaimynas artimesnis už giminaitį – taip sakydavo mūsų proseneliai. Kaimynus jie gerbė, lygiai taip pat šiandien mes gerbiame savuosius, gyvenančius šalia Lietuvos. 1989-aisiais rankomis susikibome su latviais, nutiesėme gyvą grandinę iki pat Estijos ir visam pasauliui pareiškėme savo didžiulį norą tapti laisvi ir nepriklausomi. 1990 metų kovą Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma valstybe ir mes vėl atsiradome pasaulio žemėlapiuose.

Su kaimynais mus vienija istorija, per mūsų šalis išsirangę bendros kultūros ir prekybos keliai. XV amžiuje drauge su dabartinėmis kaimynėmis – Lenkija, Baltarusija, Rusija, dalimi Latvijos – sudarėme Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – didžiausią Europos valstybę. Mes turėjome bendrus valdovus, dalijomės tais pačiais menininkais, rašytojais, poetais ir architektais.

Su kaimynais latviais esame iš vienos baltų genties, mūsų kalbos panašios, tokių pat akcentų galima rasti audinių raštuose, muzikos instrumentuose, šokiuose.

Lietuvoje dažnai sutiksi keliaujantį latvį, estą, rusą, baltarusį ir lenką, esame jiems dėkingi už meilę ir pagarbą, kurią rodo mūsų kraštui. Smagu, kai kaimynai važiuoja pas kaimynus, nes vieni kitiems pasakoti istorijas juk galime be galo. Jas pasakodami, prisiliečiame prie savo šaknų ir bendros istorijos.

Istorijos vingiai mus mėtė ir mėtė, bloškė iš namų, išbarstė po visą pasaulį. Vieni bėgo nuo karo, ieškojo prieglobsčio Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Australijoje, Kanadoje, pasiekė net Pietų Ameriką. Buvo ir tokių, kurie namus paliko ne savo noru, – sovietai traukiniais, gyvuliniais vagonais ištrėmė į Sibiro tolybes. 

Šiandien judėti po pasaulį galime laisvai. Esame kupini atradimų džiaugsmo, ieškome savęs NASA laboratorijose, pasaulio teatrų ir muzikos scenose, verslo dangoraižiuose. Skaičiuojama, kad už Lietuvos sienų gyvena apie 1,3 milijono lietuvių. Daugelis savo ilgesiu dalijasi lietuvių bendruomenėse, kurių pasaulyje priskaičiuojama per 40-dešimt. Jos puoselėja lietuvių kalbą, tradicijas, dalyvauja pasaulio lietuvių sporto varžybose, dainų ir šokių šventėse. Nesvarbu, kur atsidūrę, ką veikia ir kaip gyvena – lietuvių šaknys yra čia, Lietuvoje. Štai, kodėl taip smagu apkabinti vienam kitą pasaulio krašte. Nes mūsų Lietuva yra ten, kur susitikome.