Lietuviška virtuvė
Lietuvoje mes tiek daug visko patys užauginame, savo tyruose ežeruose ir mariose sugauname, miškuose sumedžiojame, pievose surenkame, soduose sunokiname. Visa tai talentingos virėjų rankos paruošia ir deda ant stalo. Lietuviška virtuvė garsėja natūralumu, į naujas lėkštes sudėtomis senosiomis valgio gaminimo tradicijomis ir estetika, be kurios nė vieni pusryčiai, pietūs ir nė viena vakarienė neįsivaizduojami. Nenustebkite, jei čia vietoj avokado jums patieks kaliaropę, vietoj tuno į lėkštę įdės gabalėlį Lietuvoje sugauto sterko, o desertui pasiūlys varškės pyrago su dilgėlių įdaru ar raudonųjų burokėlių drebučių. Taigi beliks tik sėsti ir ragauti viską iš eilės.
Kulinarijos tradicijos ir patirtys
Jums jau papasakojo apie lietuviškus cepelinus? Apie senovinio dirižablio formos tarkuotų bulvių kukulius, įdarytus mėsa, varške ar grybais? Tačiau tradicinė lietuvių virtuvė – ne vien jie. Ir geriausia tai patirti kelionėse po šalies regionus, autentiškose tų valgių gaminimo vietose. Dzūkijoje jums iškeps bulvinių bandų ir grikinių bobų. Žemaitijoje išsuks kastinio ir užtaisys cibulinės. Suvalkijoje prapjaus dūmais kvepiantį skilandį ar ištrauks iš krosnies mėsa įdarytą kopūsto galvą. O Aukštaitijoje būtinai įpils naminio alaus ar giros. Riškitės prijuostę ir stokite prie viryklės, krosnies ar laužo patys – laukia nuostabi galimybė išmokti to, ko niekada nerasite savo krašte.
Tradicinis švenčių stalas
Svečią pavaišinti – sena lietuviška tradicija. Ir mes nuoširdžiai jos laikomės. Paprotys net neprašomiems krauti maistą į lėkštes pamažu nyksta, tačiau tradicinės mūsų šventės neapsieina be ilgo sėdėjimo užstalėje, nuoširdžių pokalbių su šeima ir daug daug maisto.
Regionų virtuvė
Lietuvą sudaro penki regionai, kurių gyventojai skiriasi tiek savo charakteriu, tiek ir tradiciniais patiekalais. Dzūkija garsi grybais ir uogomis – ji laikoma šių miško gėrybių sostine. Pasaulio čempionais grybų patiekalų gamyboje vadinami Dzūkijos gyventojai tradicinę baravykienę juodos duonos kubile gamina dar nuo XVII a. Įgudę lietuviai per tris valandas gali rasti apie 10 kg grybų.
Aukštaitijoje sotūs pietūs neįsivaizduojami be patiekalų iš bulvių, ypač bulvinių blynų. Škotams pasaulį stebinat savo hagiu (avies kepenų, širdies ir plaučių kimštas avies skrandis), Aukštaitijos gyventojai dar senovėje visoje šalyje išpopuliarino vėdarus – bulvėmis, kruopomis arba mėsa įdarytas kiaulės žarnas.
Suvalkija – mėsos profesionalų kraštas. Suvalkijos gyventojai iš visų lietuvių turbūt dažniausiai lįsdavo į savo kaminus. Ten jie rūkydavo tradicinius skilandžius – tai yra kiaulės skrandžius, įdarytus kapota kiauliena ir lašiniais, kurie rūkti turi iki mėnesio.
Mažojoje Lietuvoje skaniausiai gaminama žuvis: čia ji rūkoma, sūdoma, kepama, džiovinama. Mažojoje Lietuvoje gaminamas alus būdavo toks silpnas, kad kartais jį net patiekdavo vietoje tradicinės pusryčių sriubos.
Žemaitijoje gyventojai didžiuojasi savo košėmis, vėžiais ir kastiniu – aštraus skonio grietinės plakiniu, dažniausiai patiekiamu su virtomis neluptomis bulvėmis.
Dvarų virtuvė
Lietuvoje išgyvenamas dvarų renesansas susijęs ir su dvarų virtuvės atgimimu: atkuriami istoriniai receptai, ieškoma kulinarinių tradicijų ištakų, prikeliami užmiršti skoniai. Įdomu, kad XVII-XIX a. ant didikų stalo garuodavo 5-7 patiekalai, tarp kurių – Lietuvos miškų ir laukų gėrybės, paįvairintos prieskoniais iš užjūrio, taip pat paukštiena, žvėriena, žuvis, sriubos, troškiniai. Istorinės virtuvės skoniai puikiai papildo tradicinės ir modernios virtuvės Lietuvoje paletę.
Tautinių mažumų virtuvė
Per amžius Lietuvą kirto daugybė kelių. Istorija lėmė, kad nedidelėje mūsų šalyje apsigyveno tautinės mažumos ir etninės grupės, jos tapo neatsiejama mūsų gyvenimo, mūsų tradicijų dalimi. Lygiai taip pat, kaip ir jų virtuvė. Žydai, rusai, lenkai, gudai, arba baltarusiai, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų likę totoriai ir karaimai – visi jie ant mūsų stalo padėjo patiekalus, be kurių šiandien neįsivaizduojame savo švenčių. Istorinėje Lietuvos sotinėje Trakuose galima rasti pyragėlių su mėsa – kibinų, kuriuos gamina čia gyvenantys karaimai. Alytaus rajone, Raižiuose, sename totorių kaime, jus pavaišins autentišku totorių pyragu su aguonomis – šimtalapiu. Vilniuje paskanaukite rusiškų koldūnų ir būtinai paragaukite žydiškų beigelių bei žydiškos silkės su razinomis ir cinamonu.
Gėrimų tradicijos
Alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau – taip baigiasi visos lietuviškos pasakos. Apie midų, pagal lietuvišką paprotį gaminamą, rašyta dar XVI amžiuje, o istorikai teigia, kad iš bičių sunešto medaus pagamintą midų lietuviai galėjo gerti dar mezolito amžiuje. Alus čia paplito kartu su žemdirbyste, dar vėliau lietuviai pradėjo gaminti ir vyną. Gėrimai visada buvo neatskiriama lietuvių švenčių ir religinių ritualų dalis, o senąsias receptūras aludariai itin saugojo, perdavė iš kartos į kartą. Argi ne įdomu, koks iš tiesų autentiškas lietuviškų uogų vyno, alaus ir midaus skonis?