Menas ir kultūra
Alsavimas kartais virsta muzika filmui. Plaukus prie jūros iškedenęs vėjas – dainos žodžiais. Paspirtas kelio akmuo – skulptūra, o draugo atsiųstas laiškas iš toli – tapybos darbu. Kūryba neprasideda ir nesibaigia. Ji gyvena mumyse, leidžia žengti žingsnius, kurių nedrįstume, skaičiuoja kodus, kurių be kūrybiškumo galios neįveiktume. Be kūrybos nebūtų gyvenimo. Ir nebūtų Lietuvos, kokią turime šiandien.

Didingą šalies praeitį menančiose pilyse įsikūrę ir nedideli, tačiau vietos bendruomenių nuoširdžiai puoselėjami. Vertingas meno kolekcijas pristatantys ir netikėčiausiais eksponatais intriguojantys. Didžiuliais archyvais besididžiuojantys ir novatoriškais pažinimo būdais stebinantys – daugiau nei šimtas Lietuvoje veikiančių muziejų sudomins savo įvairialypiškumu.

Iš kiekvieno bokšto žvelgia nesuskaičiuojama galybė dienų. Rankų išglostyti mūrai, jei tik prakalbėtų, būtinai papasakotų istoriją apie keliavusius per Europą garsius architektus ir jų mokinius. Primintų žinomiausias architektūros mokyklas ir kryptis, kurios paliko pėdsaką mūsų miestuose ir miesteliuose. Lietuvos architektūros tapatumą apibrėžia ne tik istorinės situacijos, bet ir įvairiais amžiais gyvenę žmonės, jų meno suvokimas, lūkesčiai, įgyvendintos ir nespėtos įgyvendinti svajonės. Tai, kaip jie suprato erdvę gyventi, kuo didžiavosi ir ką norėjo parodyti pasauliui. Nuo medžio, akmenų ir molio pradėjusi, Lietuva XIII amžiuje jau statė pastatus iš mūro. Šio amžiaus mūro liekanų galima aptikti pačiame Lietuvos sostinės – Vilniaus centre, katedros varpinėje. Įvairioms kultūroms, meno kryptims ir architektūros stiliams atvira Lietuva kūrė nepaprastą, nepakartojamą, tik jai vienai būdingą architektūros veidą.

Jei menas keičia pasaulį, vadinasi, keičia ir Lietuvą. Šiuolaikinis menas – ypač. Mūsų moderniojo meno istoriją lydėjo pakilimai ir aukso amžius, stingdanti tyla ir drąsūs mėginimai plaukti prieš srovę. Žavingas tarpukario modernizmas, niūri sovietmečio realybė, atlydžio šedevrai ir kūrybiški, šiuolaikinį pasaulį atspindintys meno blyksniai kuria nepaprastą meno erdvę, kuri nesibaigia muziejais ir galerijomis. Ji ima už rankos, įtraukia ir kviečia pažinti nuostabų kultūros pasaulį.

Nors kuklumas, juokaujama, – lietuvių tautinis bruožas, pabūkime nekuklūs – Lietuva yra teatro šalis. Sunku patikėti, tačiau buvo laikas, kai bilietų į teatro spektaklius laukdavome ilgose eilėse per naktį. Šiandien eilių prie teatrų nerasite, tačiau bilietų į geriausius spektaklius internete – taip pat. Užsisakykite juos iš anksto ir pasiduokite užvaldomi teatro stebuklo. Nes tai, kas vyksta geriausių Lietuvos teatrų scenose, yra stebuklinga, tikrai.

Viskas šiame pasaulyje keičiasi, tačiau kaip malonu, kad kai kurie dalykai – ne. Nuostabūs tie žmonės, kurie šimtmečiais saugo šeimos amatininkystės paslaptis. Keraminius puodus jie žiedžia lygiai taip pat, kaip prieš kelis šimtus metų jų protėviai, ir dega juos krosnyje tikra ugnimi lygiai taip pat, kaip jų seneliai. Lietuvos kaimuose dar galima rasti audimo staklių, kuriomis mūsų prosenelės ausdavo savo kraitį. Šiandien senoviniai baltų raštai audimuose įgavo naują prasmę ir naują gyvenimą. Lygiai taip pat šių dienų žmonės savo namuose kabina pagal senovinę tradiciją išdrožtus medinius kryžius, stato rūpintojėlius ir maišo uogienes ant modernių viryklių mediniais šaukštais. Kalvio amatas Lietuvoje visada buvo išskirtinis. Pagarbą užsitarnavę šių dienų amatininkai talentingomis rankomis puošia aplinką ir namus. Visus šiuos daiktus pamatyti galima itin populiariose Lietuvoje liaudies amatų mugėse, o išmokti – edukacinėse programose, kurias rengia muziejai ir patys amatininkai.