Paukščių stebėjimas

Į Lietuvą vien dėl šių penkių paukščių atvykti verta. Pamatyti ir išgirsti tuos, kurie į Vakarus visai nebeužklysta, namus randa, vaikus peri nepaliestose mūsų pievose ir miškų tankumynuose. Lietuva svetinga ir naujokams – prieš keletą dešimtmečių iš Rytų čia persikėlė ir perėti ėmė geltongalvė kielė ir sodinė nendrinukė. Du maži paukšteliai, ypač dominantys paukščių stebėtojus profesionalus. Geltongalve galima grožėtis, o sodinės nendrinukės reikia klausyti. Jos giesmė – tai pasikartojantys švilpavimai, vis pagražinami caksėjimu. Paukščių stebėjimas – azarto kupinas laisvalaikis. Išgirsk ir pamatyk tuos, kuriuos retai kas mato.

Baltiška ramybe dvelkiantis vandens ir paukščių rojus. Taip Nemuno deltą vadina paukščių stebėtojai. Nepaliestos gamtos ramybė, tyla, rytais kylantys rūkai, užliejamos pievos, aukšti žolynai ir krūmokšniai – puikios slėptuvės retų rūšių paukščiams, kurie pasirodo prasidedant potvyniui ir išskrenda, kai vandenis ima kaustyti ledas. Slaptavietes čia įsirengę pasaulyje nykstantys didieji ereliai rėksniai, stulgiai, paprastieji griciukai, didžiosios kuolingos, meldinės nendrinukės. Čia suskrenda žąsys, gulbės, antys, tilvikai, praskrenda tūkstantiniai žvirblinių ir plėšriųjų paukščių būriai.

Nemuno deltoje ir jos apylinkėse skaičiuojama daugiau nei 300 rūšių sparnuočių, o Ventės rage nuo 1929 metų veikia viena pirmųjų pasaulyje paukščių žiedavimo stočių, ten įrengta didžiausia pasaulyje paukščių gaudyklė.

Geriausias laikas paukščiams Nemuno deltoje ir Kuršių marių pievose stebėti – pavasaris ir ruduo. Pavasarį Nemuno deltos regioniniame parke netgi rengiamos paukščių sutiktuvės „Parskrenda paukščiai“.

Netoli Marijampolės esantis unikalus gamtos kampelis, dažnai paukščių ežeru vadinamas Žuvintas, yra ne tik didžiausia Lietuvos šlapynė, bet ir seniausias šalies gamtos rezervatas, įrašytas į pasaulinį UNESCO biosferos rezervatų tinklą. Seklus, natūraliai ankantis ežeras, aplinkui jį plytinčios pelkės yra saugus prieglobstis 14 retų, saugomų ir čia perinčių paukščių rūšių. Atkaklūs jų stebėtojai gali pamatyti itin retą meldinę nendrinukę, nendrinę ir pievinę linges, griežlę, švygždą, tetervinus, gerves, tikučius, juodąsias žuvėdras, baltnugarį ir vidutinį margąjį genį, baltakaktes ir želmenines žąsis, didžiuosius baublius. Tie, kam nesinori lįsti gilyn į pelkę ir ieškoti retų rūšių paukščių, ežero apylinkes apžiūrėti žingsniuodami mokomuoju pažintiniu taku ar iš apžvalgos bokštelių, esančių šalia ežero. Kiekvieną rudenį Žuvinte rengiamos migruojančių paukščių palydos.

Geriausi mėnesiai paukščius stebėti Žuvinto apylinkėse – kovas–spalis.

Bekraščiuose Dzūkijos miškuose šalia nesuskaičiuojamos daugybės ežerų ir upių ramybę pajunta ne tik nuo miesto triukšmo pavargę žmonės, bet ir paukščiai. Nebent grybautojai ir uogautojai gali išbaidyti krūmynuose, žolynuose ir užliejamose pievose prieglobstį radusius sparnuočius. Nuo balandžio iki rugsėjo čia galima stebėti Merkio slėnyje koncertuojančias griežles, virš Ūlos upės praskrendančius gražuolius tulžius, pakrantėse stoviniuojančius juoduosius gandrus ar šmirinėjančius didžiuosius dančiasnapius. Senoviniuose dzūkų kaimuose dar neišbaidyti kukučiai, apie kuriuos dzūkai kuria dainas, o Čepkelių raiste savo vestuvinius šokius šoka gražuoliai kurtiniai ir tetervinai. Išsiruošę paukščių stebėti į Dzūkiją, kaip lietuviai sako, nušausite du zuikius: ir retų paukščių pamatysite, ir su unikaliu šio regiono kultūros paveldu susipažinsite.

Kuršių nerija – viena svarbiausių saugomų teritorijų Lietuvoje, 2000 metais įtraukta į UNESCO Pasaulio paverldo sąrašą. Čia saugomas ypatingas, šalies svečių ir pačių lietuvių dievinamas gamtos kūrinys – siaura, 98 km ilgio šviesaus smėlio juosta, it ištrauka iš gražiausio paveikslo, tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, kuri sulipdyta iš vandens srovių sunešto ir vėjo perpustyto smėlio. Be įspūdingo kraštovaizdžio, Kuršių Nerija yra puiki vieta stebėti paukščius: čia įrengti net šeši skirtingi apžvalgos bokštai su informaciniais stendais, kurie padeda stebėtojams atpažinti paukščių pulkus, skrendančius per šią teritoriją.

Nemuno upės deltoje, Ventės rage, rudeninės migracijos piko metu suskaičiuojama pusė milijono paukščių. Geriausias laikas čia stebėti migruojančius sparnuočius – rudens sezono pradžia: nuo rugsėjo pradžios iki spalio vidurio. Antroje mėnesio pusėje galima išvysti migruojančius svečius iš Sibiro.