Žemaitija
Žemaitija visada buvo atskira respublika. Tarsi Lietuvos, bet kartu ir ne Lietuvos dalis, per šimtmečius išsaugojusi savo identitetą, savo kultūrą, o žemaičiai – užsispyrusį charakterį ir kalbą. Žemaičiai buvo paskutiniai pakrikštyti Europos pagonys, senojo tikėjimo aukurų dar ir šiandien galima rasti ant piliakalnių. Nuostabu viename slėpiningiausių Lietuvos kraštų ieškoti dramatiškos istorijos pėdsakų. Gali būti labai netikėta, kur jie nuves.
Žemaitija. Žmonės ir kultūra
Orūs, užsispyrę, narsūs ir karingi. Net ir persikėlę į miestus, žemaičiai išlaiko savo tapatybę, buriasi į draugijas, didžiuojasi žemaitišku pasu ir visiems pasakoja apie savo kraštą, apie išradingus amatininkus ir modernių idėjų nestokojančius menininkus. Žemaitijos liaudies architektūra buvo bene mažiausiai paliesta sovietmečio reformų, užtat čia galima dairytis autentiškų koplyčių ir koplytstulpių, ieškoti įdomių metalo kūrinių, kuriuos nukaldino talentingi žemaičiai kalviai. Menininkai pamėgę ir Žemaitijos sostinę Telšius, jiems dovanoja savo mažosios architektūros kūrinius. Suskaičiuoti jų visų – neįmanoma, bet pamėginti atrasti – verta.
Žemaitija. Maistas
Žemaičiai – ypatingi. Ypatinga ir jų virtuvė. Patiekalai į kituose regionuose gaminamus visiškai nepanašūs. Tai kastinį iš surūgusio pieno suka ir su karštomis bulvėmis valgo, tai kraują į kruopas pila, į kiaulės žarnas kiša, krosnyje kepa ir ant stalo deda. Dar silkę iškepa, nuo kaulų atskiria ir į actu parūgštintą, prieskoniais pagardintą, trintomis bulvėmis paskanintą vandenį deda. Galime lengvai atspėti, ką pagalvojote! Bet pamėginkit, bus taip skanu, kad dar paprašysit.
Žemaitija. Ką veikti
Pasisekė žemaičiams – jie turi jūrą. Gali sėdėti sau Pajūrio regioniniame parke ant Olandų kepurės, žvelgti į tolį ir svajoti. Žemaitijos gamta – puiki, jos prieglobstyje stūksantys dvarai saugo įdomiausias legendas ir pasakojimus, įkvepiančius kūrybai. Neaplenkite Žemaitijos sostinės Telšių, įkurdintų ant septynių kalvų, prie ežero. Vargu ar pavyks joje suskaičiuoti visus meno kūrinius, kuriuos miestui paliko čia mokslus krimtę menininkai. Pajuskite Oginskių dvaro didybę, atverskite visai kitą Lietuvos istorijos puslapį Šaltojo karo muziejuje netoli Plungės ir neaplenkite Kryžių kalno. Net jei tikėjimas aukštesnėmis jėgomis jums svetimas, užlipkite į pačią viršūnę ir sustabdykite akimirką. Laimingas tas, kuris tai gali.