Pasimaudyti giliausiame Lietuvos ežere ir perplaukti patį ilgiausią. Užlipti ant piliakalnių, kurių šiame regione – nesuskaičiuojama galybė, pasiekti kosminę stotį primenančią observatoriją ir naktį praleisti su žvaigždėmis. Nusigauti iki didžiosios girios ir tyliai ištyrinėti jos takus, pilnus paukščių ir žvėrių garsų, o iš jos išėjus apžiūrėti viduramžių pilį primenančią fantastišką bažnyčią. Jei dar liks jėgų – būtinai apkabinti tūkstantmečius stovintį ąžuolą, jis suteiks jėgų tolesnei atradimų ir stebuklingų vaizdų kupinai kelionei po ne mažiau nei gamta įspūdingus Aukštaitijos miestus. Ar galime pašnibždėti? Važiuokit siauruku.
J. Adomavičius