Alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau – taip baigiasi visos lietuviškos pasakos. Apie midų, pagal lietuvišką paprotį gaminamą, rašyta dar XVI amžiuje, o istorikai teigia, kad iš bičių sunešto medaus pagamintą midų lietuviai galėjo gerti dar mezolito amžiuje. Alus čia paplito kartu su žemdirbyste, dar vėliau lietuviai pradėjo gaminti ir vyną. Gėrimai visada buvo neatskiriama lietuvių švenčių ir religinių ritualų dalis, o senąsias receptūras aludariai itin saugojo, perdavė iš kartos į kartą. Argi ne įdomu, koks iš tiesų autentiškas lietuviškų uogų vyno, alaus ir midaus skonis?
Gira – ištroškusiems
Karštą vasaros dieną lietuviai nuo seno įpratę atsigaivinti ne vien tyru vandeniu. Troškulį gerai numalšina į medinę statinę įmesta juodos ruginės duonos pluta ir šaukštas medaus. Taip anuomet būdavo gaminama gira. Norite išmokti?
Alaus kelionė
Manoma, kad alus Lietuvoje buvo verdamas jau XI amžiuje. Lietuviai netgi turėjo savo alaus dievaitį – Ragutį. Alaus valdose karaliauti jam padėjo žmona – Ragutienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statute XVI amžiuje alus ir apyniai jam gaminti ne kartą minimi, o Lietuvos aludarių gildija įkurta viena iš pirmųjų. Tokios senos tradicijos išnykti negali, štai kodėl po Lietuvą šiandien išsiraizgę net keli alaus keliai.
Miško uoga, vynu virtusi
Vynuogės pas mus neauga, tačiau miškai ir sodai pilni kitokių uogų ir vaisių, iš kurių sumanūs lietuviai gamina vyną. Moderniose vyninėse pagal senas lietuviškas tradicijas pagamintas neįprasto skonio vaisų ir uogų vynas – ypatingos lauktuvės iš Lietuvos. Lygiai tokie pat ypatingi ir susitikimai su vynininkais jų ūkiuose, kur vyno degustaciją paįvairina prie jo derantys lietuviški patiekalai.