Jei kuriame nors Vilniaus bare sutiktas lietuvis jums išdidžiai pareikš, kad buvo laikas, kai barzdoti lietuviai girdė savo arklius Juodojoje jūroje, nemanykite, jog jam nuo apynių susisuko galva. Tiesa yra tokia: daugiau nei 300 metų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo viena didžiausių pasaulio valstybių, nusidriekusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. 1236-aisiais tuometinis Lietuvos karalius Mindaugas, nugalėjęs Kalavijuočių ordiną, suvienijo lietuvių gentis.
Mindaugo darbą tęsė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas – jis prisiekė savo ištikimybę popiežiui, sudarė daug šaliai naudingų sąjungų ir per valdymo laikotarpį sugebėjo sukurti valstybę, kurioje gyveno įvairių tautybių ir religijų žmonės. Paveldėtą iš Gedimino galingą šalį Vytautas Didysis dar labiau sustiprino – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdos išsiplėtė iki pat Juodosios jūros. XV amžiuje Lietuva buvo Europos vidurio valstybė, kuri apėmė šių laikų Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir dalies Lenkijos teritorijas. Išmoningai valdoma, stipri ir pažangi, ji laikėsi iki 1795-ųjų.
Lietuviai šį šlovingą savo šalies istorijos etapą nuolat prisimena, jis atsispindi literatūroje, mene, o kai kurie narsuoliai, pasibalnoję žirgus, mėgina žygį nuo Baltijos iki Juodosios jūros pakartoti.
