Laimonas Ciūnys

Lietuva Argentinos lietuvio akimis

Kokią Lietuvą atranda užsienio lietuviai, apie šalį girdėję tik iš savo tėvų ar net senelių pasakojimų? Kas nustebina istorinėje tėvynėje, kurios jie niekada nebuvo matę? Straipsnis, parašytas Argentinos lietuvio Pablo Pérez Kondzerka ir pirmą kartą pasirodęs portale La Nacion, padeda įsijausti į vis dažnesnio svečio – savo šaknų ir ištakų ieškančio turisto vaidmenį.

Mane visą gyvenimą įkvėpdavo mano senelių paprastumas ir linksmumas. Senelio nepažinojau, taigi lietuvišką paveldą gavau su savo močiutės Emilijos meile.

Užaugau Šaltojo karo laikais, todėl grįžimas į Lietuvą niekada nebuvo mano šeimos planuose. 1990 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, susigrąžinau pilietybę ir atradau savo protėvių pėdsakus. Nustebau supratęs, kad turiu ypatingą pavardžių derinį: viena iš jų labai dažna Pérez pavardė, o kitą pavardę turinčių asmenų Google radau tik du... Užaugęs nusprendžiau susipažinti su antruoju Kondzerka, todėl gimė mintis keliauti į Vilnių. Tačiau kol susiruošiau kelionei, minėtasis asmuo mirė, todėl mes taip niekada ir nesusitikome.

Pasinaudodamas tuo, kad verslo reikalais keliavau į Vokietiją, nusipirkau „Ryanair“ bilietą skrydžiui Frankfurtas (Hanas) – Kaunas. Abiejuose miestuose komunistinė praeitis (architektūrine ir socialine prasme) susilieja su naujojo tūkstantmečio dabartimi (2009 metais Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, ir tai kultūriškai labai aktyvus miestas). Iškart į akis krinta kontrastas. Dalis žmonių nekalba angliškai, tačiau dauguma visiškai nesiskiria nuo bet kurio kosmopolitiško miesto gyventojų. Daugybė pastatų ir bažnyčių sustingę laike, jie laukia, kol bus restauruoti, sukurdami kontrastą kitų to paties kvartalo pastatų avangardiniam stiliui. Vos tik nusileidau Kaune, mane apėmė jausmas, kad čia esu savas. Praėjo 90 metų nuo tada, kai mano seneliai, įsėdę į garlaivį „Sierra Ventana“, emigravo iš šios šaltos ir tolimos šalies. 1930 metų vasario mėnesį jie išplaukė iš Brėmeno, Vokietijos, į pažadėtąją žemę Braziliją. Kadangi ten tuo metu kilo geltonojo drugio epidemija, laivas plaukė toliau, todėl mano seneliai atvyko į Buenos Aires.

Ir kaipgi nesijausti savu: ant Vilniaus Katedros stogo pačiame centre yra šventosios Elenos (toks buvo mano mamos vardas) skulptūra, o kiek tolėliau – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Katedra yra pagrindinė Lietuvos katalikų bažnyčia (UNESCO pasaulio paveldas).

Susigiminiavę miestai

Eidamas pagrindine Kauno gatve maloniai nustebau, kai šis tas patraukė mano dėmesį. Ar gali būti, kad prieš mano akis San Martino partido (kuriame dabar gyvenu) herbas? Negalėjau tuo patikėti, nes abi vietas skiria daugiau negu 12 tūkstančių kilometrų. Pasirodo, Kaunas buvo susigiminiavęs su minėtuoju partidu, kuris šiuo metu giminiuojasi ir su Alytumi (miestu, esančiu už 70 km į pietus nuo Kauno). Miestų partnerystės sistema sukurta tam, kad skatintų skirtingus regionus užmegzti kultūrinius ryšius ir taip būtų įgyvendinti abiem šalims naudingi projektai.

Nuo Kauno iki Vilniaus tik šiek daugiau negu 100 km, kuriuos nuvažiavau autobusu. Apsigyvenau patogioje vietoje, LITINTERP svečių namuose (kuriuos rekomenduoju), o kadangi atvažiavau naktį, man iš anksto atsiuntė pašto dėžutės kodą, kad iš jos pasiimčiau raktą (šis dalykas man kėlė šiokį tokį nepasitikėjimą, tačiau viskas pavyko puikiai!). Istorinės gatvelės su vienakrypčiu eismu greitai nukelia į praeitį, tačiau įėjęs į svečių namus, radau visus šiuolaikinius patogumus.

Čia viskas dvelkia viduramžiais: nuo Vilniaus senamiesčio su jo gatvelių raizginiu iki Gedimino (Lietuvos Didžiojo kunigaikščio) pilies. Tačiau labiausiai tai juntama viduramžių riterių kovose, atkurtose Galvės ežere esančioje Trakų pilyje, tapusioje nacionaliniu simboliu dėl savo grožio ir istorijos. Įdomu tai, kad šios kovos kaip sportas išpopuliarėjo visame pasaulyje – net ir Argentinoje galima pamatyti šiuos legendinius kovotojus, apsirengusius plieno šarvais.

Dar kartą paragavau cepelinų (bulvių apkepo giminaičių), kuriuos gamindavo mano močiutė, vėdarų (iš saldžiųjų bulvių pagamintų dešrų), paragavau ir traškių kiaulės ausų su medumi (kurios buvo skanesnės, negu aš maniau), taip pat keptos duonos su česnaku, kuri lietuviškai vadinama „kepta duona“, ir negalėjau neparagauti vietinio „Švyturio“ alaus.

Būtina aplankyti ir Užupio (tai reiškia „vieta už upės“) rajoną. Eidami per tiltą virš Vilnios upės, išvystame daugybę spynų, simbolizuojančių amžiną meilę, ir taip patenkame į garsųjį bohemos rajoną (Monmartro atitikmenį). Čia galėjau išgerti alaus su Pauliumi Kovu, savo lietuviu draugu, kuris apsilankė Argentinoje, kai burlaiviu „Ambersail“ keliavo aplink pasaulį.

Aušros vartai mane išlydėjo: ankstų rytą eidamas į stotį turėjau pro juos praeiti. Absoliučioje tyloje jie didingai kilo į viršų, o nušviesti aušros spalvomis man padovanojo paskutinį Vilniaus atviruką. Tai dalis gynybinės miesto sienos, kuri laikui bėgant išliko nesugriuvusi, o jos viršuje yra koplyčia, su kuria susijusios įvairios legendos apie Mergelę Mariją.

Parsivežiau tik patį populiariausią suvenyrą – šiek tiek gintaro (Baltijos aukso). Tai sukietėję medžių sakai, kurių galima rasti ir bet kuriame kitame mieste, kadangi beveik visuose yra gintaro muziejų, kuriuose įsigysite pačių įvairiausių formų gintaro.