Helena Jagello

Lietuvoje tekinama sula

Lietuviai ne tik skanauja gintaro arbatą, dilgėlių vyną, mėlynių girą ar kiaulpienių kavą, o mineralinio vandens išgauna tiek, kad jame net maudosi. Kiekvieną pavasarį jie geria medžių sultis!

Sezoniškumas – pagrindinė lietuviškos virtuvės ypatybė. O klevų ar beržų sula nuo seno laikoma pirmuoju pavasarį gamtos dovanojamu skanėstu. Kovas ir balandis – pats metas pasimėgauti salstelėjusiu ir maistingu gėrimu, kurio gurkšnyje telpa visas bundantis miškas.

Pirmas atsigeria paukštis

„Dar iš vaikystės pamenu, kad pas močiutę pavasarį visada būdavo beržų sulos. Mama pasakojo, kad pas jos senelius, Dzūkijos kaime, rūsyje stovėjo didelė statinė, kurią kiekvieną pavasarį pripildydavo beržų sulos, o jos viršų užberdavo avižų grūdais. Laikui bėgant avižos sudygdavo ir natūraliai sulą apsaugodavo nuo surūgimo bei pelėsio. Taip išsaugotą sulą jie gerdavo net vasarą.

Beržų sulą tekiname kovo mėnesį, bet šis procesas labiausiai priklauso nuo oro sąlygų. Kai oro temperatūra jau būna teigiama (apie +5) ir pradeda labiau šviesti saulė, tada jau ir sula pradeda tekėti. Ji dažniausiai teka apie kelias savaites. Vieną pavasarį visai atsitiktinai sužinojau kad jau yra sulos. Pro vasarnamio langą pastebėjau, kaip atskridęs paukštis prasikirto klevo kamiene skylutę ir gėrė sulą. Tada supratau, kad ir mums pats laikas tekinti sulą. Kai jau sula bėga, tai jos iš viename medyje išgręžtos skylutės prilaša nuo 2 iki 4 litrų. Baigę lašinti sulą, medį užtaisome mediniais kaištukais ir patepame sodo tepalu. Jei naktys būna šaltos, tai sula sustingsta ir per naktį nelaša. Pati skaniausia ir saldžiausia pati pirmoji iš medžio išvarvėjusi sula.

Kadangi sula šaldytuve gali išstovėti iki penkių dienų, tai norint išsaugoti ją ilgiau reikia rauginti arba konservuoti. Beje, sulą galima ir šaldyti. Aš dažniausiai sulą rauginu į ją įmesdama razinų ir jauną juodųjų serbentų šakelę“, - įrašą sulai populiariame maisto tinklaraštyje „Sezoninė virtuvė“ skyrė Renata Ničajienė.

Beržų sula. Nuotraukos autorė Renata Ničajienė

300 metų tradicija

Pagal lietuvių tautosaką, sulos nebegalima gerti po Jurginių (balandžio 23 d.), nes šventės naktį esą raganos maudosi beržų suloje, tad ją reikia išpilti.

Pasak istorinės lietuvių virtuvės tyrinėtojo prof. Rimvydo Laužiko, pats žodis „sula“ bene pirmą kartą lietuvių kalba paminėtas pirmajame lietuvių kalbos žodyne, sudarytame Konstantino Sirvydo 1642 m. Vadinas, XVII a. sula jau tikrai buvo geriama bei vartojama maistui.

Lietuvių valstiečiai nuo seno vartojo sulą gėrimui, rečiau burokams rauginti ar sriubai virti – sakydavo, kad putra, suloje virta, saldi net nepagardinus jos pienu. Sulą raugino su įmerktais aviečių kotais, vadino ją beržų krauju.

Kur paragauti?

Sula vertinama dėl jos sudėtyje esančių mineralų, angliavandenių ir mikroelementų, reikalingų per žiemą vitaminų stokojusiam organizmui. Tikima, kad ji mažina galvos skausmus, šalina nemigą, gerina medžiagų apykaitą. Anksčiau ja prausdavo veidą, tepdavo žaizdas.

Šiuolaikinė žiniasklaida kasmet skelbia sulos tekinimo pradžią, o gamtininkai primena taisykles, kaip renkant sulą nepakenkti medžiams.

Sulos paragauti ar stebėti, kaip ji tekinama, šį pavasarį kviečia kaimo turizmo sodybos:

Sodybų šeimininkai siūlo ir šviežios, ir su vyšnios šakele ar kitaip paraugintos sulos. Visgi išsiruošus į degustaciją, vertėtų iš anksto paskambinti į sodybą, nes atvėsus orams sula sustingsta ir nebevarva.

Sulos įsigyti galima ir turgavietėse, ekologiniuose ūkiuose. Atsigaivinti pramonine sula šiemet siūlo net kino teatrai. O istorinę virtuvę propaguojantis sostinės restoranas „Ertlio namas“ į degustacinį šio sezono meniu yra įtraukęs pagal XIX a. receptą ruoštus žagarėlius su sulos padažu. Šiame restorane taip pat galima paragauti ir spanguolėmis gardintos sulos.