Kaimynas artimesnis už giminaitį – taip sakydavo mūsų proseneliai. Kaimynus jie gerbė, lygiai taip pat šiandien mes gerbiame savuosius, gyvenančius šalia Lietuvos. 1989-aisiais rankomis susikibome su latviais, nutiesėme gyvą grandinę iki pat Estijos ir visam pasauliui pareiškėme savo didžiulį norą tapti laisvi ir nepriklausomi. 1990 metų kovą Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma valstybe ir mes vėl atsiradome pasaulio žemėlapiuose.
Su kaimynais mus vienija istorija, per mūsų šalis išsirangę bendros kultūros ir prekybos keliai. XV amžiuje drauge su dabartinėmis kaimynėmis – Lenkija, Baltarusija, Rusija, dalimi Latvijos – sudarėme Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – didžiausią Europos valstybę. Mes turėjome bendrus valdovus, dalijomės tais pačiais menininkais, rašytojais, poetais ir architektais.
Su kaimynais latviais esame iš vienos baltų genties, mūsų kalbos panašios, tokių pat akcentų galima rasti audinių raštuose, muzikos instrumentuose, šokiuose.
Lietuvoje dažnai sutiksi keliaujantį latvį, estą, rusą, baltarusį ir lenką, esame jiems dėkingi už meilę ir pagarbą, kurią rodo mūsų kraštui. Smagu, kai kaimynai važiuoja pas kaimynus, nes vieni kitiems pasakoti istorijas juk galime be galo. Jas pasakodami, prisiliečiame prie savo šaknų ir bendros istorijos.
