Lietuvoje lengva keliauti laiku. Turime vietų, kuriose jis tarsi sustoja ir primena mums tai, kas keliavo iš dienos į dieną, iš metų į metus, iš amžiaus į amžių. Esame paskutiniai pagonys – autentiško, iki krikščionybės gyvavusio baltų tikėjimo žmonės šiame žemyne. Pagonybė Lietuvoje pradėjo nykti XIV amžiaus pabaigoje, kai šalies valdovai priėmė krikščionybę. Ilgiausiai laikėsi žemaičiai – jie pakrikštyti tik XV amžiuje.
Šiandien daugelis nė neprisimena, kokiais dievais senovės lietuviai tikėjo, kam meldėsi, kokias dainas dainavo ir kaip garbino savo žemę. Saulė buvo jų ugnis, o Perkūnas – visagalis teisingumo dievas, žaibais baudžiantis neklusniuosius. Per amžius išlikę pasakojimai šiandien virto gražiomis mitologinėmis istorijomis, tačiau senoji baltų tradicija Lietuvoje vis dar gyva. Su savo apeigomis, tradicinėmis sutartinėmis, begaline pagarba gamtai ir žemei ji – dar viena mūsų identiteto spalva. Jei jums pasiseks, ant kurio nors iš daugybės Lietuvos piliakalnių galėsite pamatyti senąsias vestuvių apeigas. Tai ne teatras – tai gyvenimas.
