Gyvename prie jūros. Ir visai nesvarbu, kad dažniau ji būna šalta nei šilta, be Baltijos nei savęs, nei Lietuvos neįsivaizduojame.
Mūsų jūra graži, bet atšiauri – pakrantes neretai drumsčia vakarų ir šiaurės vėjai, jos bangos stiprios ir kartais – pavojingos. Tačiau rami ji – nepaprasto grožio, o purpuru nusidažę saulėlydžiai prie jos – tarsi nuostabūs atvirukai su įrašytu ramybės linkėjimu. Išlikę pasakojimų, kad pirmaisiais mūsų eros metais Baltijos jūrą pasiekdavo senovės romėnai, ieškantys pirkti gintaro. Tik Baltijos jūros pavadinimo anuomet nė kvapo nebuvę, įprastas jis tapo nuo XVI amžiaus.
Šiandien Baltijos jūra – žvejų, užkietėjusių buriuotojų ir kruizinių laivų mėgstama vieta. Kruiziniais laivais atvykusiems turistams turime ką parodyti: bene didžiausias Europoje slenkančio smėlio kopas, UNESCO saugomą Kuršių nerijos nacionalinį parką, idilišką ramybę, nepaprastą gamtos ir žmogaus dermę.
Prie jūros mes ilsimės, rengiame tradicinę Jūros šventę, burinių laivų regatas, jachtų lenktynes, muzikos festivalius. O kartais – tiesiog būname. Kad pajustume baltą ir švelnų Baltijos smėlį tarp pirštų, rastume jos išmestą gintaro gabalėlį ir pagalvotume apie laiko tėkmę.
