Rudenį jie aukštai pakelia sustiprėjusius sparnus, tik jiems vieniems pažįstamais garsais surenka bičiulius į būrį ir iškeliauja žiemoti ten, kur šilta. Pavasarį grįžta, suka lizdus, peri vaikus ir sveikina mus giesmėmis. Nudžiungame jas girdėdami, netgi dienas kai kuriems sparnuočiams priskyrėme – minime Vieversio dieną, Kovarnių dieną, džiaugiamės Pempės ir Gandrų sugrįžimo diena.
Rudenį, kai paukščiai pradeda intensyviai migruoti, Lietuvos pajūriu per dieną jų praskrenda iki milijono. Paukščių kelias nusitiesia virš Ventės rago – unikalios vietos, kurioje dar 1929 metais buvo įkurta Ventės rago ornitologinė stotis. Iš jos apylinkių atsiveria fantastiški vaizdai į Kuršių neriją ir Nemuno deltą, o smalsiems lankytojams čia dirbantys ornitologai ne tik pasakoja apie paukščius, bet ir leidžia juos ištraukti iš gaudyklių, užmauti žiedą ant kojos. Tegu skrenda, tegu neša žinią, kur buvo pastebėti.
