Turime jus nuliūdinti – per savaitę Lietuvoje mūsų kalbos neišmoksite. Lietuvių kalba – tai proto mankšta, antropologai teigia, kad archajiškos raidės ir neįprastas žodžių skambesys priverčia smegenis dirbti. Lietuvių kalba yra labai labai sena. Ji panaši į klasikinę indų kalbą – sanskritą, šiek tiek primena senovės lotynų ir graikų. Seniausią išlikusią ir gyvą indoeuropiečių kalbą pasaulio mokslininkai nagrinėja iki šių dienų.
Ką reikia žinoti? Lietuvių kalba neturi artikelių, žodžių ryšius sakinyje nusako besikeičiančios galūnės. Žodžius mes kirčiuojame, skirtingi kirčiai tam pačiam žodžiui gali suteikti visiškai kitą prasmę. Mes mėgstame malonybinius ir mažybinius žodelius, neturime keiksmažodžių. Jei keikiamės, niekšą galime išvadinti, pavyzdžiui, žalčiu ar rupūže. Dar mes turime raidę „ė“, kurios nerasite jokiose kitose kalbose. Ši raidė – moteriškas simbolis, ja baigiasi merginų ir moterų vardai.
Savo kalbą mes ypač saugome. Sovietmečiu – nuo rusų kalbos įtakos, šiandien – nuo besibraunančių angliškų žodžių. Kasmet, kad pasitikrintume žinias, rašome Nacionalinį lietuvių kalbos diktantą.
