Iš visų legendų, kuriose minima Lietuvos sostinė Vilnius, mes patys labiausiai mėgstame tą, kuri pasakoja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapną apie šimtais balsų staugiantį geležinį vilką. Šiandien jau niekas neišsiaiškins, ar tikrai kunigaikščio sapne pasirodęs vilkas reiškė raginimą įkurti Vilniaus miestą, bet įrodymą, kad Gediminas į Vilnių iš Europos kvietė pirklius, karius, amatininkus ir dvasininkus, turime neginčijamą. Kaimynai latviai išsaugojo kunigaikščio Gedimino 1323 metais lotyniškai rašytą laišką. Tai pirmasis šaltinis, kuriame juodu ant balto parašytas Vilniaus vardas.
Bėgantis laikas tradicijų nepakeitė, mažai keitėsi ir nuostabus, prie Vilnios upės pastatytas, baltomis bažnyčiomis, raudonais namų stogais garsėjantis, į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą įrašytas istorinis Vilniaus centras.
Per amžius mūsų sostinėje susidurdavo Rytų ir Vakarų kultūros. Istoriniai miesto pastatai žavi skirtinga stilistika: čia susitinka gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo detalės. Siauros Senamiesčio gatvelės ir erdvios, šviesios aikštės – Vilnius niekuomet nesikratė svetimos kultūros įtakos. Atvirkščiai – gerbė ir mielai ja puošėsi.
Šiandien mūsų sostinė – modernus, šiuolaikiškas, bet kartu jaukus ir svetingas miestas, pilnas kultūros bei kūrybos. Tai miestas, kuriame kalba skulptūros, groja muzika, kvepia geru maistu ir nuotykiais. Į Vilniaus centrą gali atplaukti valtimi, nuo pievelės pakilti oro balionu, pavasarį miške vidury miesto prisiskinti žibuoklių ar skaičiuoti žvaigždes užkilęs į tą patį kalną, ant kurio kaukė geležinis vilkas.
